Pastaruoju metu vyksta  daug diskusijų apie tradicinę ir netradicinę mediciną. Prieš pradėdami kažką svarstyti , susitarkime dėl terminų. Tradicinė medicina, turi filosofinę bazę, daugiaamžį patyrimą, susiklosčiusį holistinį požiūrį į žmogų, kuris vienija jo fizinę, emocinę ir dvasinę esmes. Tradicinei galime priskirti kinų ir indų mediciną, Ajurvedą, taip pat homeopatiją, kuriai jau 250 metų ir turi idėjas savo tolimesniam vystymuisi, tai kūno konstitucijos reikšmė, kūno ir psichikos ryšiai ir mažų koncentracijų poveikis organizmui.

Šiuolaikinė arba oficiali medicina pasiekė rezultatų panaudojant aukštas technologijas ir kompiuterines sistemas, bet jinai pamiršo žmogų. Pacientui svarbu, kad jo išklausytų, ko padaryti negali šeimos gydytojas, kadangi būna labai užimtas. Tuomet žmogus paprastai eina pas žiniuonę žolininkę, kuri ir išklauso, ir žolytę pritaiko ir psichoterapeuto vaidmenį atlieka.

Pasak psichiatrijos klasiko Džono Daimondo, jei gydytojas nesigilina į paciento pojūčius ir bandymus suvokti kas su juo vyksta, bet nutraukia paciento samprotavimus ir ultimatyviai paskiria medikamentus arba pasako, kad kompiuteris nieko nerodo, tokiu elgesiu jis atima jėgą iš paciento. Pavyzdžiui, jei tyrimas parodo, kad padidėjęs cholesterolio kiekis kraujuje, medikas paprastai skiria statinus, kurie pasižymi neigiamais pašaliniais poveikiais, ir pamiršta, kad tai gali būti chroninės psichologinės įtampos ar neteisingo gyvenimo būdo pasekmė.

Dar Hipokratas sakydavo pacientui „mūsų yra trys – tu, aš ir liga, jei tu būsi su manim, tai mes laimėsime, jei su liga – tai aš bejėgis“. Oficiali medicina atmeta pagrindinį veiksnį pacientą, kaip ir principą gydyti žmogų o ne ligą, būtent žmogų su jo gyvenimo būdu ir mąstymu.

Tibeto medicinos pagrindinė taisyklė teigia: „Jeigu žmogus negyvena pagal saulės ritmą, nemoka kvėpuoti ir teisingai maitintis, tai jo gydymas yra tuščias laiko gaišinimas“. Ar daugelis iš mūsų žino apie bioritmų svarbą, moka kvėpuoti ir atpalaiduoti raumenis pašalinant stresą? Klausimas retoriškas, ir atsakymas aiškus – tikrai nedaugelis. Daug gydytojų tapo farmacijos firmų agentais. Pagal statistiką, pateiktą pačių farmacininkų, pasaulyje daugiau žmonių miršta nuo nesteroidinių  nuskausminančių preparatų pašalinio poveikio, nei nuo paties skausmo ar ligų, kurios tą skausmą sukelia.

Ir kam reikia supriešinti abi medicinas, kodėl jų nesuvienyti, juk kiekvienai savas laikas ir vieta? Kai reikia operacijos arba reanimacijos, tuomet pirmenybė tenka šiuolaikinėms technologijoms. O kas vėliau? Pagal amerikiečių duomenis, po kardio-chiruginių operacijų pas 20-40% pacientų išsivysto Alcheimerio liga ir beveik vis jie pasidaro emociškai vangūs, praradę dvasios stiprybę. Pacientų reabilitacijai gali daug padėti psichoterapija, homeopatija, Ajurveda. Pvz. Mūsų onkologiniam institute sėkmingai dirba fito terapeutas.

Dar svarbiau yra užbėgti ligai už akių, tai profilaktinės medicinos tikslas, ir iš viso reikia atskirti gydymą nuo sveikatinimo, kuris turi būti medicinos tikslas. Sveikatinime žmogus vėl yra svarbiausias, jam reikia paaiškinti, kas su juo vyksta ir kaip jis gali sau padėti. Suteikti žinias ir įkvėpti darbui su savimi.

Oficiali medicina tai ligų medicina, šiuolaikinės technologijos padeda diagnostikai, bet ir čia ne viskas aišku, pvz. Esant galvos skausmui – pacientui atlieka magnetinį rezonansą. Kuris nieko neparodo, ir tuo diagnostika baigiasi. O juk galvos skausmas gali turėti daug priežasčių: tai veido ir kaklo raumenų įtampa, neteisingas sukandimas, kaklo osteochondrozė, kranialinės asimetrijos, chroniškas stresas, emocijų išraiškos trūkumai, bioritmų sutrikimai, alergija, dehidratacija ir taip toliau.

Diagnozuojant galvos skausmo priežastį, reikia žmogaus išklausinėti apie jo gyvenimą, mitybą, prisirišimus, emocijas, iščiupinėti galvą nustatant kaukolės būklę, žandikaulio sąnarių stovį, įvertinti veido, kaklo ir pečių raumenų tonusą, stuburo biomechaniką...

Anksčiau buvo tokia mokslo šaka – „propedeutika“, kuri mokė kaip apžiūrinėti, liesti, išklausyti su stetoskopu pacientą, netgi žmogaus kvapas gali būti svarbus diagnostikai. Deja, šiais laikais nėra net vizualinės diagnostikos, jau nekalbant apie palietimus, nebėra individualaus priėjimo.

Gal verta pagalvoti apie gydytojų mokymo trūkumus ir darbo organizavimo problemas, kuomet medikai yra apkrauti popieriniais darbais.

Negali būti viena ar kita medicina ar jos šaka bloga ar gera. Viskas priklauso nuo žmonių – pasitaiko ir oficialioje medicinoje šarlatanų su žemu pasiruošimu. Yra ir medikų, kurie šalia paskyrimų iš savo medicininės specializacijos, sėkmingai rekomenduoja pacientams homeopatinius preparatus ir sveikatingumo atstatymo būdus.

Yra gydytojų, kurie mokėsi Kinijoje ir vakarų, Europoje, kur osteopatija, homeopatija, akupunktūra oficialiai pripažintos. Medikai atsiveža šias žinias į Lietuvą, ir labai neproduktyvu, kai jiems draudžiama dirbti, nuo to skursta lietuviška medicina. Verta pasinaudoti kitų šalių, pvz. Kinijos patyrimu, kur ranka rankon dirba aukštų technologijų oficialioji ir tradicinė medicinos, sėkmingai papildančios viena kitą pacientų naudai.

Gydytoja Liudmila Tamašauskienė