Mes įpratę manyti, kad emocijos - tai kažkas, ką mes išgyvename. O iš tikrųjų, emocijos - tik paskutinėje vietoje yra išgyvenimai, o pirmiausia - tai mūsų kūno reakcijos, jo raumenų ir organų. Nė viena emocija neapsieina be raumenų komponentės ir be vidaus organų reakcijos, kuriuos reguliuoja vegetacinė nervų sistema.

Kodėl taip yra? Raumenų ir vegetacinė komponentės reikalingos streso iškrovai, emocijų atreagavimui. Įsivaizduokime, kad mes susitikome mešką, išsigandome ir sprunkame. Mes įžeisti priešo, esame įpykę, kertame atsakomąjį smūgį, t.y. veikiame, o mūsų streso hormonai verčia vidaus organus užtikrinti veiksmus - pakelti arterinį kraujospūdį, paspartinti širdies plakimą, padažninti kvėpavimą, sulėtinti virškinimą, nes ne tai svarbu, kai reikia gelbėtis.

Mūsų moderniame gyvenime mes nebėgiojame nuo plėšrūnų, nemedžiojame, o apsiperkame supermarkete. Mes net nevaikštome, o sėdime visą dieną mašinoje, arba prie kompiuterio. Tuo tarpu gyvenimo tempas ir stresas didėja. Dabar dar prisidėjo krizė. Emocijos yra, o emocijų iškrovos nėra, ne tik vegetacinės, bet ir psichologinės. Dažnai žmonės gėdijasi, bijo savo jausmų, neigia ir užgniaužia juos. O užgniaužiami raumenų ir vegetacinis kompleksai sukelia kūno ligas. Vidinę įtampą, nerimą visuomet lydi raumenų įtampa, kraujagyslių spazmas, arterinio kraujospūdžio svyravimai. Blogiausia, kad to nepastebi iki nuolatinių vegetacinių simptomų atsiradimo. Kodėl? Psichologinė emocijos dalis - tai tik ledkalnio viršūnė, susijusi su sąmonę. Raumenų ir vegetacinė komponentės dažnai nėra kontroliuojamos sąmonės, nes valdomos požieviniais smegenų centrais. Kyla suvokimo problema.

Žmogus kreipiasi į gydytoją kai atsiranda skausmai juosmens ar pečių srityje. „Sėdimas darbas", „nėra laiko sau pačiam", „šeima, pinigai, darbas"... tai jau gerai - žmogus gavo signalą - skausmą, problema pasiekė sąmonę.

Tarkim, pacientui skauda juosmenį. Kineziologas randa, kad pirminė problema yra pečių juostoje, kakle. Stuburo judrumas apribotas. Žmogus pripratęs, kad negali pasukti galvos. Jis nejaučia spazmų, bet tereikia paliesti spazmuotus raumenis - kyla skausmas.

Labai dažnai spazmai kyla kvėpavimo raumenyse, ypač diafragmoje. Ši informacija sąmonės nepasiekia. Žmogus kvėpuoja paviršutiniškai, jam kyla dusimo pojūtis, net diagnozuojama astma, o refleksai - skrandžio. Diafragma fiksuoja baimės emociją. Akivaizdžios baimės žmogus gali nejausti, jį pamiršti, bet kūnas gyvena baimės būsenoje. Jei paciento paprašome pakvėpuoti giliau, atpalaiduoti pilvą, jam kyla diskomfortas, fiksacija ties kvėpavimo problemomis, ir stiprėja baimė. Kyla barjeras: kol nekreipiau dėmesio, atrodė, kad kvėpuoju normaliai, o atkreipiau dėmesį, pasidarė dar blogiau - pamiršau kaip kvėpuoti. Kol nejudėjau - neskaudėjo, o pradėjau judėti - pasijutau visas sukaustytas ir viską skauda.

Tačiau, jeigu nedirbsime su raumenų spazmais, nejudėsime, nedarysime kvėpavimo pratimų, yra sunku išspręsti emocines problemas, kurios įrašytos mūsų kūne, mūsų raumenyse. Būtent šituo - dirbti su trimis emocijų komponentėmis (psichologinę, raumenų ir vegetacinę) - užsiima kūno psichoterapija.

Noriu atkreipti dėmesį į dar vieną suvokimo klaidą. Jei žmogui kyla skausmai, stuburo problemos, jis daro išvadą, kad reikia stiprinti raumenis. Kai kuriuos iš tiesu reikia stiprinti, bet daugumą raumenų - sutrumpėjusių, spazmuotų, reikia atpalaiduoti ir ištempti. Ir tiktai kineziologas, taikydamas raumenų testavimą, gali parinkti individualų pratimų kompleksą, kuris būtų efektyvus.